Jau rašiau apie tai, kaip britų Men’s Health žurnalo redaktorius Darelas Naitas nusprendė atsisakyti alkoholio 28 dienoms. Šiandien noriu papasakoti apie dar vieno Men’s Health redaktoriaus, šį kartą iš Rusijos, eksperimentą. Glebas Korolenko papasakojo, kaip jis metams tapo vegetaru ir kas iš to išėjo.
Toliau pateikiu jo pasakojimą.
Neseniai nupirkau dangtį-ekraną savo keptuvei. Tai specialus metalinis tinklelis, apsaugojantis nuo riebalų lašelių, kai kepi mėsą ant didelės ugnies. O dar – ruošiuosi nusipirkt kepsnių peilių rinkinį, už kurį teks pakloti nemažus pinigus. Aš mėgstu mėsą. Prieš du metus buvau vegetaru ir net negalėjau įsivaizduoti, kad leisiu tiek laiko ir pinigų žuvusiems gyvūnams. Užtekdavo supjaustyti pomidorus ir vakarienė buvo pagaminta. Bet po metų grįžau prie mėsos valgymo. Štai kaip viskas įvyko.
Aš niekada nebuvau vienu iš tų vegetarų, kurie ištisomis valandomis gali žongliruoti pseudomoksliškais terminais. Mano atveju perėjimas į žaliąją pusę įvyko žymiai paprasčiau. YouTube pamačiau vaizdo įrašą, padarytą skerdykloje. Daugumoje atvejų gyvūnai žudomi didžiuliu pneumatiniu pistoletu, kuris išmeta į priekį specialų 10 centimetrų metalinį pirštą.
Pistoletą priremia prie gyvūno kaktos ir peršauna juo kaukolę, taip pažeidžiami dalį smegenų. Tada karvės galva fiksuojama specialioje dėžutėje. Po to gyvūną, kuriuo širdis vis dar plaka, pakabina už užpakalinių kojų ir perpjauna arterijas. Štai ką aš pamačiau YouTube tą dieną, ir šis vaizdas pavertė mane vegetaru. Nusprendžiau valgyti tik daržoves. Suprasdavau, kad žudyti gyvūnus – tai normalu ir kad taip daro visame pasaulyje, tačiau nenorėjau turėti su tuo nieko bendro. Man tai buvo beveik toks pat siaubas, kaip keisti sauskelnes vaikams: net mintys apie šį procesą užpildydavo sąmonę baimės jausmu.
Tam, kad neturėti nieko bendro su gyvūnų žudymu, aš sudariau savo racioną iš vaisių, daržovių ir riešutų. Kai norėjau pavalgyti daugiau, kepdavau bulves su grybais alyvuogių aliejuje. Nagrinėjau vegetarišką maistą ir supratau, kad vien migdolų riešutai gali laikyti mane tonuse visą dieną. Porą pirmų mėnesių aš buvau laimingas. Problemos atsirado vėliau, kai supratau, kad dauguma draugų laiko mane kvailiu. Aš nenorėjau plauti visiems smegenis ir pasakoti, kodėl aš tapau vegetaru, tačiau mane vertė tai daryti. Jiems buvo įdomu. Bet kai tik vegetaras pradeda pasakoti apie savo racioną – viskas! Jį iškart pradeda laikyti karingu veganu pamokslininku. Po pusmečio aš supratau, kad neturiu nei jėgų nei kantrybės pasakoti visiems apie savo naują filosofiją. Ir iš viso, nepaisant kitų veganų pasakojimų, energijos likdavo vis mažiau. Vieną dieną supratau, kad esu pasiruošęs nužudyti sekantį smalsų mėsos valgytoją ir suvalgyti jį. Man neužtekdavo dviejų porcijų troškintų baklažanų su grybais ir mano svoris pradėjo augti. Aš valgiau vis daugiau ir daugiau. Po valgio alkis praeidavo, tačiau aš vis tiek norėjau valgyti.
Aš pradėjau tingėti treniruotis, nes jėgų užtekdavo tik tam, kad atnešti iš parduotuvės 20 kilogramų daržovių, kurias aš suvalgydavau per dvi dienas. Man buvo šalta. Vėlyvą rudenį temperatūra už lango buvo apie 0°, bet aš jaučiausi arktinės ekspedicijos dalyviu. Megztinis ir žieminė striukė nepadėdavo, todėl visur nešiodavau termosą su karšta arbata. Penktadieniais skambindavo draugai ir kviesdavo pavakarieniauti kokiame nors steikų restorane, o vėliau demonstratyviai prisimindavo, kad aš nevalgau mėsos ir padėdavo ragelį. Paskutiniu lašu tapo vakaras su mergina, per kurį supratau, kad negaliu nuveikti nieko konstruktyvaus lovoje.
Pirma kartą pastą su bekonu aš valgiau taip, lig man davė serumą nuo ką tik man įkandusios gyvatės nuodų. Mėsos gabalas ir taurė vyno tapo tikrais garbinimo objektais porai artimiausių savaičių po to, kai aš vėl pradėjau valgyti mėsą. Aš nieko negaliu vertinti iš mokslinės pusės, tačiau suprantu, kad aš vėl tapau labai laimingu. Buvau nustebęs, kai pamačiau, kad numečiau 4 kilogramus, o treniruotės vėl pradėjo suteikti man malonumą. Taip, aš vis dar negaliu žiūrėti į tai, kaip žudomos karvės, tačiau nuo to laiko kai vėl pradėjau valgyti mėsą, man bent jau nesinori žudyti žmones.
Draugai prisimena apie mano patirtį su humoru, tačiau man tai buvo rimtas išbandymas. Tai buvo proto ir instinktų kova, kurioje protas pralaimėjo. Aš supratau, kad šiame pasaulyje kažkas miršta tam, kad gimtų kažkas kitas. Šį mėnesį aš visgi sutaupysiu pinigų naujiems kepsnių peiliams ir pabandysiu iškepti avienos kepsnį ant žarijų. Turbūt keisti sauskelnes vaikams irgi kažkada reikės.
